Mano žindymo istorija
Net ir po 8 mėnesių žindymo, nesijaučiu visiškai jaukiai pasakodama savo žindymo istoriją. Ilgą laiką buvau nusprendusi apie tai tiesiog nekalbėti, saugoti savo jau ir taip trapius pirmąkart mamos jausmus. Šiandien kalbu, nes žinau, kad slapčia daug mamų išgyvena tą patį ir jau esu pakankamai tvirta dėl jų tą istoriją papasakoti garsiai 💛
⠀
Liepai gimus maniau, kad buvau pasikausčiusi žindymui. Perskaičiau žindymo knygas, lankiau kursus, priešpienis tekėjo nuo 19 nėštumo savaitės. Liepa pirmą gyvenimo valandą godžiai čiupo krūtį, pienas atsirado dar ligoninėje, žindymo specialistė pamokė taisyklingų pozicijų, Liepa žindė noriai ir kiaurą parą. Kaifavau nuo kiekvieno maitinimo, žindžiau su šypsena ir negalėjau atsigerėti šiuo gamtos stebuklu🤱✨
⠀
Speneliai buvo jautrūs su smulkiais įtrūkimais, bet prižiūrėjau kaip rekomendavo ir nesukau galvos, nes juk visi sakė – tai normalu. Antros savaitės pabaigoje žindymą pradėjo lydėti baimė, skausmas per sukastus dantis, kraujavimas, spenelių žaizdos jau priminė didžiulius kanjonus, Liepa žindė nuolatos, tuo pačiu metu išgyveno pilvo skausmus, pieną jai traukti sekėsi sunkiai, miegojo minutėlėmis, todėl žaizdos vis gilėjo. Niekas nebepadėjo gijimui ir svarsčiau ar tai ne uždegimas. Parašiau žindymo specialistei. Susitvardžiau nepravirkus kol turėjome skubų video skambutį su apžiūra, bet padėjus telefoną, verkiau pasikūkčiodama. Kol vyras lėkė pirkti mišinuko, aš su Liepa kabančia ant kanjonais nusėtų spenelių galvoje sukau mintis kur suklydau ir kodėl pildosi “didžiausias žindymo košmaras” – mišinukas, buteliukas ir čiulptukas 😞
⠀
Gavome griežtus nurodymus žindyti kas 2 valandas, tarpuose prireikus naudoti čiulptuką, terapinę mišinuko dozę (30-40ml), kad žaizdos galėtų gyti. Vargome maitindami mišinuką šaukšteliu, švirkštu, taurele ir Liepa to nekentė. Tuomet pabandėme artimiausią žindymui Medela Calma buteliuką ir nebegalėjau suprasti kodėl aš to bijojau. Pagaliau klyksmus tarp žindymų pakeitė vilties suteikiančios gyjančios žaizdos, pasisotindama pakankamai Liepa pradėjo miegoti kokybiškiau, dienomis jautėsi laimingesnė.
Nei vieni kursai ar knyga neruošė manęs tam, kad būna ir kitaip. Maniau, kad čia tik man taip! Daugiau išsikalbėjus su mamomis supratau, kad daugeliui vienu ar kitu metu teko panaudoti mišinuką, buteliuką ar čiulptuką ir ta tragedija daugiau buvo mano galvoje.
⠀
4 Liepos savaitę iki galo sugijo speneliai, jau galėjau naudoti pientraukį ir su žindymo specialistės priežiūra prasidėjo mūsų kelionė grįžtant pilnai prie mamos pieno. Deja tuo metu pilvo skausmai taip įsisiūbavo, kad Liepa valgydavo tik supama ant gimnastinio kamuolio, kartais pavykdavo įsiūlyti tik buteliuką, nuo 4:00 iki 8:00 praleisdavau bandydama pažindyti, visaip kaip malšindama skausmus. Naktimis keldavausi nusitraukinėti pieną po kiekvieno maitinimo, kad tik pakaupčiau atsargų ir galėčiau sunkesnėmis dienomis vietoj mišinuko jai pasiūlyti savo pieno. 1val. savo miego kiekvieną naktį paskirdavau vien tam. O su pilveliu vieną dieną veikdavo viena, kitą dieną – jau kita, trečią dieną spręsdavom dar kokią nors naują problemą. Ir taip labai lėtai, su daug kantrybės, apie 8-10 Liepos savaitę nurimo pilvo bėdos, stabilizavosi žindymas, karts nuo karto prireikus primaitinti tam jau turėdavau visą šaldiklį naktimis nutraukto pieno, mišinuko nebeprireikdavo ir mūsų šeimą pradėjo lankyti ramesni laikai 💛
⠀
Dabar Liepai yra 8 mėnesiai ir nors jau kurį laiką ji ragauja kietą maistą, žindymas vis tiek yra mūsų abejų mėgstamiausia dienos dalis. Ir man liūdna pagalvoti, jog vieną dieną tos artumo akimirkos žindant baigsis. Žinau, kad padariau pirmąkart mamoms būdingų klaidų. Žinau, kad vidinės tragedijos kilo iš fantastinių lūkesčių ir aplinkos spaudimo. Bet taip pat žinau, kad dar laiku suspėjau kreiptis pagalbos, kad Liepa auga ne ką prasčiau nei bendraamžiai, nors ir buvo primaitinta mišinuku, o svarbiausia – žinau kad visa ši patirtis tapo pamoka neteisti kitų mamų dėl jų pasirinkimų, mažiau sureikšminti aplinkos lūkesčius ir įgauti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.