13 vaiko mėnesis: savarankiškumas ir stiprios emocijos

Prieš pasitinkant 1-ąjį gimtadienį, Liepa išgyveno etapą, kurį raidos psichologai vadina “vystomosi nusvylimu”, kada beįvaldant naują įgūdį patiriami stiprūs jausmai dėl ištinkančių nesėkmių to mokantis. Prasidėjo pykčio priepuoliai su isterišku verkimu, kritimas ant žemės, pykčio išliejimas kandant ir kitaip reiškiant, atrodo, to mažo žmogaus kūne nebesutelpančius jausmus. Ir tada viena dieną ji atsistojo, žengė savo pirmus žingsnius ir pykčio kritimus ant žemės pakeitė kritimai susipynus kojoms 😅. Tiesa, stiprūs jausmai niekur nedingo, tik mes išmokstame vis geriau su jais susigyventi. Šiandien noriu pasidalinti kas pravertė kuriant Liepai aplinką, kuri skatina savarankiškumą, o kartu padėjo susigrąžinti šiek tiek ramybės į namus 💛

Geriausia pradėti nuo savęs

Daug teko girdėti apie tuos “sunkiuosius dvejus ar trejus”, bet niekas nesakė, kad tai gali prasidėti sulaukus vos vienerių. Norėčiau pasakyti, kad šį etapą išgyvenau ramiai ir suvokdama, kad tai laikina, bet tai buvo pirmas kartas, kada susidūriau su tokiais dideliais ne tik vaiko, bet ir savo jausmais 🤷‍♀️. Baimė dėl jos saugumo ištikus priepuoliui, sumišimas dėl to, kaip elgtis, kad jai padėčiau ir kaltė dėl to, ką galbūt padariau ne taip ir kur suklydau, kad tai vyksta. Visi jausmai mane užklupo visiškai nepasiruošusią. Deja kitų komentarai, kaip “Nelabai net tikisi, kad taip gali būti, nes Liepa atrodo toks ramus vaikas” ar “Su manimi ji tai taip nesielgia”, šalia viso spektro neigiamų emocijų dar privertė pasijusti ir vienai šiame etape. Stipriausias emocijas vaikai išlieja tik prie žmonių, kuriais labiausiai pasitiki, todėl visiškai normalu, kad vaikas atsiveria, pavyzdžiui, tik namie ar vienam iš tėvų. Dėl visų šių priežasčių kokią savaitę labai jautriai išgyvenau kiekvieną tokį epizodą ir vakarais jausdavausi emociškai išsiurbta iki paskutiniausio lašo…

Bet su kiekviena ta situacija daugiau domėjausi, skaičiau, analizavau save, vis stiprėjau, geriau supratau, kad visai tai normalu, iš kur tai kyla, kaip tinkamai priimti ir kaip maži pakeitimai mūsų šeimos kasdienoje gali padėti sumažinti vaiko patiriamą emocinį stresą, kuris virsta į priepuolius. Su žiniom atėjo šiek tiek ramybės 💪🤓. Geriau supratus kas dedasi jos ir mano viduje tomis akimirkomis, pradėjau labiau pasitikėti savo jėgomis ir priepuolius priimti kaip svarbią jos augimo dalį daug ramesne širdimi. Tokie stiprių emocijų epizodai niekur nedingo, nes tai normali vaiko raidos dalis, tačiau matau kaip ir pačiai Liepai tos emocijos tapo daug lengviau pakeliamos, kai į jas reaguoti ramiau ėmiau visų pirma aš pati 💛.

Todėl, manau, kad pradėti vertėtų nuo savo pačių jausmų suvaldymo ir savo būtinųjų poreikių patenkinimo, kad būtume visokeriopai pasiruošę priimti vaikų emocijas tinkamai.

Kaip tinkamai priimti vaiko emocijas per verksmo ir pykčio priepuolį (raidos psichologės, A. Solter, rekomendacijos):

• Įsitikinti, kad visi būtinieji ir neatidėliotini vaiko poreikiai yra patenkinti (jis sveikas, nevangus, nejaučia fizino skausmo, neturi temperatūros, yra sotus, pamiegojęs, švarus, aprengtas komfortabiliai, neperkaitęs, nesušalęs).
• Jeigu poreikiai yra patenkinti, paprastai tokioje situacijoje tėvai ima vaiką raminti kokiu nors būdu atitraukdami dėmesį. Toks elgesys tik sustabdo vaiką nuo įtampos sumažinimo, todėl patariama vaikui leisti emocijas išreikšti dėmesio neatitraukiant.
• Kad ir kada vaikas verktų, jis turi jaustųsi mylimas, priimamas ir visuomet tuo metu svarbu būti šalia, apkabinus, prisiglaudus ar kitaip fiziniame kontakte, jokiu būdu nepalikti verkiančio vaiko vieno. 
• Jeigu vaikas yra aplinkoje, kur susikaupusios įtampos išliejimas yra pavojingas jo sveikatai, pirmiausia vaiką nuneškite ten, kur jis galės emocijas išlieti saugiai ir laisvai.
• Verksmas apkabinus vaiką vyksta keliais etapais. Iš pradžių, vaikai gali protestuoti ir priešintis artumui. Palengva priima tai, kad yra laikomi, ir galiausiai atsipalaiduoja ar net užsnūsta glėbyje. Laikymą apkabinus taikanti psichiatrė Marta Welch rekomenduoja pirmoje stadijoje vis tiek laikyti vaiką (su meile, jokiu būdu ne specialiai), o pasiekus susitaikymo stadiją, vaikas visiškai pasikeičia: liaujasi verkęs, atsipalaiduoja, tampa meilus ir švelnus, dažnai nori dar pabūti ant rankų ir likti apkabintas.
• Pripažinti, įvardinti ir atspindėti sunkius vaiko jausmus, kad jis žinotų, jog klausotės jo ir jį suprantate. Niekada nesakyti vaikui, kad jis turėtų jaustis kitaip ir atsispirkite norui sumenkinti jo jausmus.

Aš asmeniškai pastebėjau labai didelį pokytį, kai pradėjau Liepai leisti išreikšti savo stiprias emocijas be jokių raminimo būdų. Anksčiau net nesusimąstydavau, kad savo žodžiais “nieko tokio” ar “viskas gerai” sumenkindavau jos jausmus, taip pat bandydavau atkreipti dėmesį parodydama į kažką kito, duodama kokį nors užkandį, sūpuodama. Man iki šiol reikia daug valios pastangų susilaikant nuo šių veiksmų, bet pradėjus išbūti šias akimirkas apsikabinus, kai ji susižeidžia ar verkia iš pykčio, pastebėjau kaip mūsų dienos tapo gerokai ramesnės. Pats verkimo epizodas dabar yra daug stipresnis, nes jis nėra slopinamas. Bet jai išleidus tą įtampą, staiga ji visa pražvalėja, pralinksmėja ir likusi dienos dalis dažniausiai būna visiškai rami ☀️.

Po verksmo ir pykčio priepuolio man dar praverčia:

• Apmąstau ar galėčiau kaip nors pakeisti aplinką ar savo veiksmus, kad jie nebebūtų pykčio priepuolio dirgiklis. Pavyzdžiui, imti keisti sauskelnes ne vaikui gulint (kas iššaukia nepasitenkinimą), o stovint.
• Apmąstau ar galėčiau kaip nors įtraukti Liepą, kad ji turėtų galimybę bendradarbiauti ar kokią nors dalį atlikti savarankiškai, o ne priešintis panašioje situacijoje kitą kartą. Pavyzdžiui, ne nešti apiprausti užpakaliuką ant rankų (kas tik pamačius ėjimą link vonios išprovokuoja verkimą), o leisti pačiai nustumti bokštelį į vonią, į jį įlipti, pačiupinėti vandenį ir tik tada prausti 👌.
• Jeigu įvykusi situacija buvo riba, kurios peržengti vaikui leisti negaliu, pergalvoju ar kitą kartą galėčiau aiškiau tai iškomunikuoti, ypač jeigu situacija nutiko pirmą kartą. Pavyzdžiui, nuspręsti, kad kitą kartą ėmus mėtyti maistą, iškart perspėsiu, kad mėtomas maistas reiškia, jog ji jau pavalgė, ir į komentarą nesureagavaus, maistą išnešiu, sutvarkysiu valgymo vietą ir vaiką iškelsiu. Jeigu iškėlus iš kėdutės ji ims pykti ar verkti, apkabinsiu, paaiškinsiu kodėl iškėliau dar kartą bei pasakysiu, kad pabandysime pavalgyti dar kartą vėliau, kai ji jau bus tam pasiruošusi. Toks situacijos persukimas mintyse, jai įvykus antrą kartą, padeda į viską sureaguoti daug ramiau ir norimu būdu.

Kaip savarankiškumo skatinimas padėjo susikurti ramesnę 1-erių metų vaiko kasdienę rutiną:

12 mėnesį labai suintensyvėjo Liepos nepasitenkinimas viskuo, kas vykdavo ne pagal jos norus. Pavyzdžiui, ji imdavo verkti ir spardytis kiekvieną kartą prieikus pakeisti sauskelnes, isteriškai verkdavo uždarius duris kur ji norėdavo patekti arba nešant nuprausti užpakaliuką, priešindavosi dantų ar veido valymui. Visas tas nepasitenkinimas ėmė kauptis ir vis labiau varginti mus abi, kol galų gale pavirto į beveik kasdienius pykčio priepuolius. Pradėjau ieškoti būdų kaip galėtume pašalinti tas pilnas emocinio streso situacijas ir štai kas mums padėjo labiausiai:

Bokštelis savarankiškumo ugdymui. Pagalbinius boštelius dažnai galima rasti montessori metodikos įkvėptuose namuose, kur yra kuriama aplinka, skatinanti vaikų savarankiškumą. Nors paprastai bokšteliai yra rekomenduojami nuo 18 mėnesių, mūsiškį mums pagamino @montessoriboksteliai, kai Liepai buvo vos 11 mėnesių. O sulaukus 12 mėnesių ir didžiųjų Liepos emocijų, šis bokštelis tapo mano išsigelbėjimu ir motyvacija Liepai bendradarbiauti, o ne priešintis. Jeigu iki jo diena buvo pilna pykčių, tai šiuo metu Liepa pati bokštelį nustumia į vonią ir atgal į kambarį, su pagalba į jį lipa, ant jo be jokių dramų valosi dantukus (tuo pat metu žaidžia su vandeniu kriauklėje), keičiasi sauskelnes ir rengiasi ant jo stovint ar žaidžia su vandeniu ant jo virtuvėje kol aplink tvarkausi. Liepai paaugus ir išmokus į bokštelį įlipti savarankiškai, ji galės panorėjusi prisistumti bokštelį ir patekti į mūsų lygį, taip pat galės jį naudoti kaip staliuką (mūsų bokštelis transformuojasi ir į staliuką su kėdute).

Naudojant bokštelį patiems mažiausiams, nors ir labai praverčia, tačiau svarbu neatsitraukti nei akimirkai ir imtis papildomų saugumo priemonių (galima uždėti laikinas papildomas lenteles), nes tokio amžiaus vaikas gali lengvai iškristi. Mūsų turimą bokštelį kartais apsuku kita puse, kad Liepai sugalvojus sėstis, nugara atsiremtų į medines lenteles.

Vaiko įtraukimas į kasdienę rutiną. 51-54 gyvenimo savaitėmis vaikai išgyvena 8 raidos šuolį, kurio metu, kaip ir mes patyrėme, būna itin irzlūs, pilni didelių emocijų, jautrūs. Tuomet maždaug 55 savaičių (12-13 mėnesių) vaikai pagaliau įgauna naują pasaulio suvokimą, kad egzistuoja įvykių seka, kuri tarpusavyje yra susijusi ir padarius tam tikrą veiksmą, nutinka tam tikras rezultatas (angl. “world of programs”).

Pavyzdžiui, vaikas jau suvokia, kad einant į lauką yra dedami batukai, todėl gali pats paimti ir tėvams atnešti batukus norėdamas į lauką. Arba pakeitus sauskelnes, jau suvokia, kad gali jas įdėti į šiukšlių dėžę pats ir t.t.

Taigi, maždaug 55 savaitę labai aiškiai pajutome, kad Liepa jau įvaldė šį suvokimą ir pradėjau ją nuolatos įtraukinėti į mūsų kasdienę rutiną. Pavyzdžiui, Liepa pati uždega ir užgesina šviesą vonioje, padeda užtraukti užuolaidas einant miegoti, uždaro duris, indaplovę ar šaldytuvą, padeda dantų šepetuką į vietą, užlipa į bokštelį su pagalba keistis sauskelnes ar valytis dantis, padeda sudėti žaslus, ką nors panešti, užsega savo batukus einant į lauką ir absoliučiai kaifuoja kiekvieną kartą, kai ji gali kuo nors įsitraukti. Tai ypač padeda išvengti nepasitenkinimo dėl nemėgiamų dalykų rutinoje.

Savarankiškumą skatinanti aplinka. Su laiku stengiuosi sukurti kuo daugiau galimybių Liepos aplinkoje, kad ji įgautų pastikėjimo priimti sprendimus savarankiškai arba išreikšti savo norus pati. Visus Liepos žaislus ir knygeles laikau jai pasiekiamose lentynose, kur bet kada ji gali ateiti ir pasiimti tai, ko jai norisi arba man atėjus parodyti su kuo norėtų pažaisti kartu. Todėl dabar turime 30 min. periodus kada Liepa gali žaisti visiškai savarankiškai karts nuo karto ateidama iki manęs. Kai nematau jos savo akiratyje, praverčia jos kambaryje esanti kamera plačiu kampu, per kurią galiu stebėti visą kambarį.

Liepai valgant, visuomet laikau jai pasiekiamą (arba bent jau matomą) vandenį ir skirtingų maisto pasirinkimų (2-4 produktus), kad pati galėtų nuspręsti ko nori. Kartais tai, ko nori, ji pasiima pati, o kartais tiesiog parodo man pirštuku. Kai turime daugiau laiko, pasiūlau metalinius kiek mažesnius įrankius ir atsigerti iš stiklinės, kad po truputį mokytumėmės kaip viskas vyks darželyje.

Artimiausiu metu taip pat ieškosiu vietos, kur galėčiau laikyti jos miegmaišį, vandens gertuvę, galbūt kokių nors užkandžių ir sauskelnes nuolatos pasiekiamose vietose, kad po truputį pradėtume mokytis, jog panorus miegoti, valgyti, gerti ar keisti sauskelnes, ji turėtų kaip tai man parodyti su jai pažįstamais daiktais.

Montessori metodika apskritai turi daug patarimų kaip kurti savarankiškumą skatinančią aplinką, tad tuo verta pasidomėti!

Sauskelnių keitimas stovint, o ne gulint. Maždaug 11 mėnesį pradėjome vietoj sauskelnių su lipdukais naudoti sauskelnes-kelnaites ir keistis sauskelnes jau stovint, o nebe gulint. Tai labai padėjo spręsti Liepos nepasitenkinimą ir po to net ir karts nuo karto paguldyta keisti sauskelnes, Liepa jau nebe taip priešindavosi. Prireikė šiek tiek laiko (ir kelių kakučių surinkimo nuo grindų šaltu veidu 🤣), kol įvaldžiau tokį sauskelnių keitimą, bet Liepai jis patinka žymiai labiau, o tuo pat metu ji gali dar ir knygutę pavartyti ar kažką kito malonaus jai paveikti. Keitimui stovint vėlgi labai pravertė bokštelis, kad vaikas tuo metu stovėtų vienoje vietoje ir niekur neitų.

Mokymas pavyzdžiu. Kasdienėje rutinoje yra dalykų, kurių negaliu padaryti kažkaip kitaip, o juos padaryti vis tiek reikia ir tada labiausiai praverčia mokymas savo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, pavalgius, servetėle demonstratyviai nusivalau rankas ir veidą, kartais leidžiu mane valyti Liepai ir tik tada valau ją. Kartais dar padeda sugalvoti kokį nors juokingą garsą, skirtą tik tai rutinos daliai, tuomet Liepa yra motyvuota tai daryti vien tam, kad išgirstų tą garsą. Valantis dantis, jeigu matau, kad jai šiandien to nesinori, pasiūlau dantis pavalyti man ir tada pavalome jai. Tokiu būdu viskas vyksta daug sklandžiau.

Aiškių ribų nubrėžimas. Šalia tinkamos aplinkos kūrimo ir prisitaikymo prie vaiko, ne ką mažiau svarbu yra nubrėžti ir aiškias ribas, todėl jau dabar turime keletą namų taisyklių, kurios praverčia, pavyzdžiui, susijusių su valgymu. Valgome tik maitinimo kėdutėje ir ji skirta tik tam (jokių žaislų). Jeigu mėto maistą arba gertuvę, paaiškinu vieną kartą, kad jie yra skirti valgymui, o jeigu nesureaguoja, iškeliu iš kėdutės ir pasakau, kad pabandysime dar kartą vėliau, kai jau bus pasiruošusi valgyti. O svarbiausia – pati stengiuosi tų ribų atsakingai laikytis, kad vaikas bandydamas jas praplėsti vis geriau įsisamonintų tai, ką esame susitarę.

Leisti patirti natūralias nesėkmes. Man, kaip mamai, kiekvieną kartą save reikia iš visų jėgų tvardyti, kad nebėgčiau Liepos gelbėti vos suklupus. Bet kartu su kiekviena tokia situacija, kai save sulaikau, neišgasdinu jos su savo išgąsčiu, ji su pasitikėjimu akyse atsistoja ir nueina. Matau kaip tokios “nesėkmės” ją augina ir skatina tą savarankišką drąsų pasaulio tyrinėjimą. Jeigu jai susižeidus matau, kad šito skausmo dar negali išgyventi pati, žvilgsniu ji jau ieško manęs ir pagalbos, iškart einu apkabinti ir vėl save visaip kaip tvardau, kad jos net ir pačiais švelniausiais būdais neraminčiau, kad ji išgyventų tą traumą tiek, kiek jai reikalinga ir sėkmingai paleistų visą jaučiamą įtampą. Pasak raidos psichologės, A.Solter, tokiu būdu vaikams neišsivysto potrauminis stresas ir baimės susijusios su panašiom aplinkybėm. Taigi, kad ir kaip norisi sekioti iš paskos su pagalvėmis, mokausi suteikti Liepai erdvės patirti nesėkmes.

Mano Instagram story highlight’e “12-13 mėn” (pabaigoje), rasite video vaizdų iš mūsų gyvenimo ir daugelio aptartų būdų ugdant Liepos savarankiškumą. Galbūt bus įdomu pasižiūrėti ir įkvėps idėjų!