13 vaiko mėnesis

13 mėnesis su Liepa buvo toks pilnas įvykių, kad man sunku patikėti, jog visa tai gali sutilpti į 30 dienų 😮.

Žindymas

Ankstesniame įraše pasakojau apie tai, kada ir kodėl ėmiau ruoštis žindymo pabaigai. Rugpjūčio 19d. (50 Liepos sav.) vyras nufilmavo mūsų su Liepa paskutinį dienos žindymą saulei leidžiantis pajūryje, o dar po mėnesio, rugsėjo 15d. (1 metai ir 2 sav.) tapo paskutinio žindymo naktimi. Taigi jau dvi savaites esame visiškai nutraukę žindymą. Dienomis sėkmingai mažinome po vieną žindymą kas savaitę iki kol neliko nei vieno ir galų gale atėjo naktinio žindymo eilė. Kaip aš bijojau šios akimirkos! Kiek trypiau vietoje ir svasčiau kol išdrįsau… O tada, nusinešiau šilto vandens, pasiūliau vietoj krūties, Liepa išgėrė viską iki paskutinio lašo, pasakėm viena kitai “ate ate”, apsivertė ant pilvo ir užmigo. Aš likau absoliučiai apstulbusi. Bet pripažinsiu, kad tą naktį uždariau jos kambario duris viduje ne tik besididžiuodama, kad ji jau tokia didelė ir taip sąmoningai atsisveikino, bet ir su nostalgija viduje, slapta norėdama, kad būtų dar prigludusi prie manęs ilgesnei akimirkai. Nuo tos dienos pasibaigė mūsų žindymo kelionė.

Po kelių savaičių vandens atsigėrimo 2 kartus naktimis, liko tik vienas atsikėlimas 22val. atsigerti ir ramus visos likusios nakties miegas. Įsivaizdavau, kad rytais ji atsikels išbadėjusi, bet rytinis apetitas taip pat beveik nepasikeitė. Taigi, visą šią kelionę užbaigiu dar kartą supratusi, kad kai atrodo, jog jau žinau ko tikėtis, Liepa ima ir mane dar kartą nustebina. Nutraukinėjant žindymą įrašinėjau savo mintis ir visą procesą, tad sulipdžiusi viską, pasidalinsiu su jumis video vlog’u.

Maistas

Liepos santykis su maistu, kaip ir daugelio vaikų, turbūt galėtų būti apibūdinamas – “pagal nuotaiką”. Pasitaiko dienų, kai esu praradusi viltį pasiūlyti kažką naujo, nes ji vis tiek tai išspjaus ir reikės staiga gaminti kažką jau patikrinto, o pasitaiko ir vilties suteikiančių dienų, kai ji valgo viską, ką pasiekia rankutės. Šiuo metu ji gali suvalgyti 3 maltos kalakutienos ar jautienos kukulius ar vištienos kepsnelius, pamačiusi bananą ar natūralų jogurtą meta bet kokį kitą maistą, dar mėgsta garintus brokolius, kalafijorą, saldžią bulvę, avižinę košę, blynelius, vaisius, duoną su avokadu, makaronus, įvairius pieno produktus. Ir galiu daryti ką noriu, bet nevalgo kiaušinio, žuvies, ankštinių, daugumos kruopų ir patiekalų, kur viskas sumaišyta.

Rankos – vis dar geriausias įrankis! Nors po truputį ir mokosi naudotis metaliniu šaukšteliu ir šakute, bet kantrybės tam daug neturi. Jau supranta, kad galima blynelį padažyti į jogurtą, atskiria kada mes valgome tą patį, o kada bandome pagudrauti , todėl nepavykus suderinti Liepos ir mūsų meniu, dažnai tenka maistu dalintis arba valgyti skirtingu metu. Po truputį mokomės įvedinėti aiškias ribas, pavyzdžiui, kad yra keli maisto pasirinkimo variantai, o jų atsisakius valgymas baigiasi ir bandysime vėl kiek vėliau, kad maistas nemėtomas, nedalinamas šuniui ir pan.

Miegas

“Trūkt už vadžių – vėl iš pradžių!” puikiai nusako mano jausmus 🙈. Kai tik atrodė, kad jau turime stabilią rutiną, su kuria esame puikiai susigyvenę, prasidėjo ženklai, jog atėjo laikas judėti nuo 2 dienos miegų prie 1. Antras miegas pradėjo vėlinti naktinį miegą, tapo sunkiau užmigti dieną ir naktį, sutrumpėjo dienos miegai. O su šiuo pasikeitimu, keičiasi ir visa mūsų dienos rutina bei kas kada vyksta.

Todėl šiuo metu mūsų miegas atrodo taip: Liepa atsikelia apie 8:00 val., tuomet pradeda rodyti nuovargio ženklus apie 4 valandos po atsikėlimo, t.y. 12:00 val., dieną miega maždaug nuo 12:00 iki 14:00 val. ir po maždaug 5 valandų būna pasiruošusi nakties miegui 19:00 val.

Miegame namuose, nes vežimėlyje ar autokėdutėje Liepa neišmiega ilgiau 30 min., todėl kur nors išvykus viską planuojuosi taip, kad grįžtume namo iki miego ir ji galėtų pailsėti tinkamai. Atėjus miego laikui, uždedu miegmaišiuką arba duodu jį į rankas (veikia kaip migdukas), kartu uždarom duris, užgesinam šviesą ar užtraukiam užuolaidas, įjungiu lengvą ošimą, pasakom “ate ate” ir man išėjus Liepa užmiega beveik iškart.

Pasitaiko sunkesnių naktų (kalantis dantims, ką nors susapnavus, pučiant pilvuką ar pan.), kurių metu tiesiog prisiglaudžiu ją prie savęs, o nurimus paguldau į lovytę, atsisveikinam ir ji užmiega.

Nauji įgūdžiai

Savaitė iki gimtadienio Liepa pradėjo vaikščioti, o sulaukus 13 mėnesių 99% laiko praleidžia ant kojų ir jau yra gan stabilus pingviniukas, bet kartkartėm dar neįvertina savo galimybių. Dažnai atsisako duoti ranką ir primygtinai žingsniuoja viena, o aš sekioju iš paskos 😀 Deja, ne visada spėju sugauti ir jau turėjome ne vieną incidentą, kai į suoliuką nusibalnojo smakrą, į stalą trinktelėjo dantim arba lygioj vietoj susipynus kojom įsitaisė guzą. Kiekvieną tokį kartą man pačiai pakerta kojas, bet po truputį pratinuosi.

Atsiranda ir visokių įdomesnių judesiukų – dažnai tupi, šokant ir linguojant jau pritupia, bando šokinėti, bėgti, eiti atbulomis.

Dar vienas naujas įgūdis – mūsų juokinimas ir dirbtinis juokas. Tik pagavusi, kad kažkas mums juokinga, gali tai pakartoti 10 kartų, kad tik pajuokintų. Jeigu kažkas aplinkoje juokiasi, ji atsako dirbtiniu juoku, tarsi, norėdama būti kompanijos dalimi 🤣 O tada visi dar labiau juokiasi.

Kas šiuo metu patinka

Knygos, knygos ir dar kartą knygos. Absoliutus favoritas – “Džyru Džyru“, kurios daineles ji ir klauso, ir niūniuoja, ir pagal jas linguoja, ir atsikėlusi pirmiausia pirštuku į ją duria. Apskritai, visos knygelės su garsais šiuo metu turbūt yra jos mėgstamiausios ir dažnai bando jas atkartoti, pavyzdžiui, liūto kaukimą, pelėdos ūbavimą, karvės mūkimą. Iš labiau mėgstamų taip pat tos, kurios turi kažką besikeičiančio (pakėlus medžiagėlę, ištraukus kortelę) arba čiupinėjamo. Tačiau net jeigu po ranka nėra šių knygelių, Liepa labai laiminga ir įsisukusi į mano knygų lentyną, taigi, knygos dabar ją daug labiau domina nei didžoji dalis žaislų.

Žaidimai. Geriausi žaidimai, kurie vyksta su mumis – kai kartu dedam ir ardom duplo, žiedų piramidę, žaidžiam gaudynes, mėtom vieni kitiem kamuoliukus, žaidžiam su riedančia mašinėle, dedam formeles į dėžutę. Šį mėnesį taip pat labai pasijautė išaugusi meilė pliušiniams žaislams, dažnai nueina iki didelio meškino įgriūti jam į glėbį arba po namus tamposi vieną meškiuką ir su juo myluojasi. Kaip ir anksčiau, niekur nedingusi meilė žaidimams su daiktais namuose – puikiai tinka mano šalikas, tėčio fullcap’as, robotas siurblys, panaudotos pakuotės, puodai, plastikiniai indeliai, namų stalčiai ar jos pačios sauskelnės. Vienas iš didesnių pasikeitimų – įsidrąsino viena nueiti į savo kambarį pažaisti ar pavartyti knygeles, kol aš esu virtuvėje, kai anksčiau viską darydavome viena kitą matydamos regos lauke.

Praktiniai įgūdžiai ir didelės emocijos

Ankstesniame įraše apie savarankiškumą, labai detaliai pasidalinau ką ir kodėl pakeitėme savo kasdienybėje, kad sukurtume daugiau savarankiškumo galimybių Liepai. O visa tai išsprendė ir daugelį situacijų, iš kurių kildavo pykčio priepuoliai.

Kaip suvokia mamą ir tėtį

Šį mėnesį mums taip pat labai pasijuto aiškus Liepos suvokimo skirtumas tarp mamos ir tėčio. Linksmybės labiausiai asocijuojasi su tėčiu, nes tik šis įsodinęs Liepą į stumduką laksto po namus, o jiems iš paskos dar ir Atila 😀, todėl dažnai net ir žodis “te-tia” yra naudojamas maloniems dalykams. O kai tik reikia plauti galvą arba išalksta, taip žiūrėk jau nebe “te-tia”, o “ma-ma-ma-ma”. Tačiau bendrai saugiu uostu Liepai šiuo metu yra vienareikšmiškai mama. Todėl kažkam atsitikus, išvydus nepažįstamą žmogų ar išsigandusi pirmiausia bėga įsikabinti man į koją arba prisiglausti prie manęs. Pavyzdžiui, sunkesnėmis naktimis vyrui nuraminti Liepą būna daug sudėtingiau nei nuėjus man. Tačiau tai taip pat reiškia, kad atviriausios ir sunkiausios Liepos emocijos tenka man 🤷

Apibendrinus…

Nors dažnai girdžiu kitas mamas pasakojant, kad lengviausias etapas buvo su kūdikiu, aš asmeniškai, įžengusi į kiekvieną etapą vis pagaunu save pagalvojant – šis yra mano naujas mėgstamiausias 💛.

Šiuo metu man daugeliu prasmių labai jaučiasi palengvėjimas – Liepa valgo daug ką, ką valgome mes, daug užsiima tiesiog su tuo, ką randa aplinkoje, tyrinėja, nebereikia vaikščioti kartu pasilenkus, daug ilgiau būdrauja, todėl ir išvažiuoti galime ilgesniems tarpams, ganėtinai gerai miega, pradėjau pirmą kartą po 1-erių metų išsimiegoti ir aš visą naktį, vežimėlyje (bent jau mieste) turbūt niekada nesėdėjo taip noriai, kaip pasėdi dabar viską stebėdama, nebe taip jaudinuosi, kai tenka Liepą palikti su artimaisiais.

Tačiau kartu reikia paminėti ir kas tapo sunkiau. Emociškai tokio sunkumo akimirkų, kurios kartais aplanko per Liepos pykčio priepuolius, turėjome tik pirmais mėnesiais, kai ją kankino pilvo skausmai. Jaučiu didžiulę baimę kiekvieną kartą paleisdama jos ranką eiti savarankiškai ir atrodo, kad pati fiziškai jaučiu kaip labai jai skauda, kai susižeidžia. Kartais po visos dienos su vos vienu dienos miegu, 4 gamintais patieklais vaikui ir dar 2 mums, zirzimu kai maisto nėra čia ir dabar, kalnu išplautų indų, nuplautų kakučių, ant galvos baigiančiu užlipti šuniu, pražiopsotu Barboros pristatymo skambučiu, po operacijos nelabai kuom galinčiu padėti vyru, surūgusiu pienu, perskaityta žinute iš kitos mamos, svarstančia ar Liepą augina auklė, galvoje netelpančiom idėjom ir dienoje per mažu valandų kiekiu… Tai taip, pagalvoju, kad visa ta rutina su augančiu vaiku būna ir beproto sunki.

Bet galų gale, negrįžčiau į jokį kitą ankstesnį etapą, nes niekas neužpildys tos pilnatvės, kurią vis labiau jaučiu, matydama kaip Liepa auga ir tampa mažu-dideliu žmogumi ☀️.